Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta Aktualijos Posakiai

Adventas

Kuo arčiau žiema, tuo niūresnės dienos. Nespėja išaušti ir vėl temsta. Gamta sustingo ir apmirė laukime. Keistas jausmas apima žmones, atrodo, kad saulė nusileis ir daugiau nepasirodys. Bepigu mums, žinantiems, kas darosi gamtoje, stebėti viską ramia širdimi. Tik nujausti galime, kaip turėjo elgtis pirmykštis žmogus, norėdamas susigrąžinti saulę. Jau lapkričio pabaigoje žmonės pradėdavo laukti saulės sugrįžimo.

Laukti ne pasyviai, bet įvairiais veiksmais stengdamiesi jai padėti išsivaduoti iš piktų jėgų globos. Krikščionybė saulės grįžimo laukimą sutapatino su adventu ( lotynų kalbos žodis ,,adventus'' reiškia atėjimą). Adventas – tai ikikalėdinis laikotarpis, kada ruošiamasi Kristaus atėjimui į pasaulį. Pagal bažnytinį kalendorių, adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas.

Kadangi Kalėdos būna įvairiomis savaitės dienomis, adventas trunka nuo trijų savaičių ir vienos dienos ( kai advento pradžia gruodžio trečią d.) iki trijų savaičių ir šešių dienų ( kai advento pradžia lapkričio dvidešimt septintą d.). Advento pirmas sekmadienis nuo ketvirto amžiaus laikomas ir katalikų bažnyčios metų pradžia. Senovėje guodžio 25d. šventė saulės sugrįžimą, o dabar švenčiame Kristaus gimimą. Manoma, jog Kristaus gimimo šventei įtakos turėjęs iraniečių šviesos ir santarvės dievo Mitros kultas.

Šio dievo garbinimas pirmaisiais mūsų eros amžiais buvo išplitęs visoje Romos imperijoje. Jo gimimo dieną ( gruodžio 25d.) buvo atliekamos iškilmingos apeigos. Krikščionys Kristaus gimimo šventę pradėjo švęsti tik ketvirtame amžiuje, daug ką perimdami iš Mitros kulto. Advento pradžią žmonės laiko lapkričio 30- ią, šv. Andriejaus dieną. Tą dieną atlikdavo apeigas, turinčias nulemti ateinančių metų derlių.

Ypač daug burima, norint sužinoti, kas laukia kitais metais – vedybos ar viengungystė, koks bus vyras ar žmona. Bene visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys sėti kanapes apie šulinį. Merginos slapčia pasemdavo saują kanapių, kartais aguonų arba sėmenų ir sėdavo aplink šulinį, apeidamos tris kartus. Berdamos sėklą kartodavo: ,,Sėju sėju kanapėles aplink šulinėlį; duok, Dieve, žinot , su kuo būsiu vieką gyvent’’. Taip padariusios skubėdavo namo atsigulti.

Ką tą naktį susapnuosi, tas ir bus tavo. Po pagalve dažnai pasidėdavo kokį nors vyrišką drabužį. Sapne pamatysi savo jaunikaitį, jeigu visą dieną badausi, o prieš guldama suvalgysi ką nors sūraus: būsimasis sapne paduos gerti. Andriejaus dieną nulauždavo vyšnios šakelę ir laikydavo pamerktą iki Kūčių. Jei šalelė pražys, tikėdavosi greitų vestuvių. Andriejaus dieną paleisdavo piemenėlius, nes baigdavosi ganymo laikas.

Adventas pilnas paslaptingumo, netikrumo. Žmonės tikėjo, kad visur vaikšto dvasios, galinčios pakenkti, todėl vengė dirbti įvairius darbus. Nepylė pagalvių, manydami, kad varnos žąsiukus išnešios, nevijo botagų, nes avys kvaituliu suksis. Stebėdami gamtą, sprendė apie ateinančių metų derlių. Jei per adventą priverčia sniego, tikėjosi vasarojaus. Per adventą nevalia linksmintis – šokti, dainuoti, burtis jaunimui, vaikinams lankyti merginas. Tris kartus per savaitę pasninkaudavo – trečią dieną, penktą dieną ir šeštą dieną (dabar tik penktą dieną). Nevalgė nieko pieniško ir mėsiško.

Laukdami saulės sugrįžimo, senovėje žmonės atlikdavo įvairias apeigas, kurios padėtų saulei kovoti su tamsa, bandančia sugriauti esamą pasaulio tvarką. Kokios tai buvo apeigos, šiandien sunku pasakyti. Lietuvių liaudies saulės sugrįžimo šventei skirta daug dainų. Tyrinėtojų paskaičiavimu, du trečdaliai visų žinomų kalendorinių dainų yra susiijusios su saulės grąža. Šias dainas vadina advento arba kalėdinėmis. Jas dainuodavo per visą adventą, o neretai ir iki Trijų Karalių. Dainuodavo vakarodami susirinkę bendrai ką nors dirbti. Advento dainos parodo, kaip tada žmonės suvokė pasaulį.

Saulei gręsia mirtis; atsiradusiam chaosui, tamsioms požėmių jėgoms priešpastatomas kosmosas. Daugelis tautų jį įsivaizduoja kaip medį, peraugusį visas tris pasaulio sferas – požemą, žemę ir dangų. To medžio šakose – dangaus simboliai – Saulė, Mėnulis, paukščiai; prie kamieno – Žemės simboliai – gyvuliai, žmonės, dievai; prie šaknų – požemio simboliai – žuvys, gyvatės, žalčiai, požemio dievai. Advento – kalėdinių dainų pasaulio įvaizdis yra grūšelė, kurioje žvakelė dega, elnias devyniaragis, kuriam ant devinto rago stovi seklyčia, jovaras, šermukšnis, amalas ir kt. Advento – kalėdinės dainos skiriasi tik joms būdingais priedainiais: ,,leliumai’’, ,,kalėda’’, ,,lelu kalėda’’, ,,rana mirana’’ ir kt.

Daug yra užrašyta kalendorinių saulės grįžimo liaudies dainų, tačiau jose net neužsimenama apie Kristaus gimimą. Tai irgi patvirtintų dainų tekstų ir melodijų archaiškumą. Vakarais ne tik dainuodavo adventines dainas, bet ir žaidė advento žaidimus, šoko ratelius. Žaidimuose vyrauja piršlybų, vestuvių motyvai. Vienas iš paplitusių žaidimų yra ,, Jievaro tiltas’’.



atgal pradinis paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai