Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Forumas Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Apie konkurenciją ir iniciatyvą.


( pagal Vilardo ir Margaritos Bičerių knygą ,,Už sėkmės ir nesėkmės ribų'' )

Visą gyvenimą girdime, kad norėdami laimėti, turime konkuruoti..
Ar yra geresnis gyvenimo būdas? Taip yra. Tos veiklos pavadinimas - iniciatyva. Iniciatyva yra viskas, kas nėra konkurencija. Kiekvienas priimtas iššūkis, kiekviena išspręsta problema reikalauja jūsų asmeninės iniciatyvos. Iniciatyva gimdo pasitikėjimą savo jėgomis, jūs patys nusistatote savo standartus, o kai konkuruojate, tuos standartus bei vertybes jums primeta kiti. Konkurencija pavergia protą ir verčia ją degraduoti. Tai yra baisi ir žlugdanti psichologinės priklausomybės forma.

Labai greitai, jei nenugalėta, ji suformuoja buką, pamėgdžiojantį, nejautrų, veidmainišką, išsekusį, stereotipišką individą be iniciatyvos, vaizduotės orginalumo ir spontaniškumo. Žmogiškąja prasme jis – miręs.
Konkurencija gimdo zombius! Menkystas!

Konkurencija – tai įprastinio elgesio variacija, kylanti iš mąstymo stereotipų. Ją gimdo mūsų ankstyvos vaikystės poreikis mėgdžioti kitus. Tai yra užsitęsusio infantilizmo ženklas, jei po brandos noras konkuruoti nepraeina. Taip pat tai yra sulėtėjusios psichologinės raidos požymis, ją galima apibūdinti posakiu ,,Bezdžionė mato – bezdžionė daro’’. Mes papuolame į pamėgdžiojimo spąstus.

Konkurencija nuodija mūsų bendravimą. Ji yra žudikė, nes neleidžia žmogui rodyti asmeninės iniciatyvos ir prisiimti iniciatyvos.

Įprotis konkuruoti yra taip plačiai paplitęs, jog daugelis žmonių tvirta tiki, kad tai yra gamtos įstatymas. Gebėjimas konkuruoti dažnai yra giriamas kaip didelė dorybė, kurią kiekvienas turėtų išsiugdyti. Tai yra brangiai kainuojantis nesusipratimas, kadangi žmonių įgūdžiai tinkamai formuojasi tik bendradarbiaujant. Tai yra būtina sąlyga. Mes konkuruojame su kitais, kai bijome arba neturime iniciatyvos. Tie, kurie gali, veikia! Tie, kurie ne – pamėgdžioja.

Iniciatyva yra labiausiai vertinama dorybė. Ji gyvybiškai būtina kiekvienam, kadangi visos žmogiškos problemos reikalauja veiklos. Žmogiškųjų problemų neišspręsi, jei stinga asmeninės iniciatyvos. Be iniciatyvos neįmanomas pasitikėjimas savimi, žmogus negali realizuoti savo galimybių, jei jis nepasitiki nei savo emocinėmis, nei fizinėmis jėgomis. Asmeninės iniciatyvos negali pakeisti niekas.

Iniciatyva yra konkurencijos priešingybė, ji iš esmės reiškia konkurencijos mirtį. Iniciatyva yra natūrali laisvo proto savybė. Ji yra absoliučiai spontaniška ir intuityvi, ji - tarsi atsakas į kritines gyvenimo situacijas. Laisva mintis leidžia žmogui vadovautis vidumi, ir jo reakcijos tada tampa automatiškos. Konkurencija, visai priešingai, yra tik elgesio imitacija, konkuruoti nusiteikęs žmogus laukia nurodymų iš kitų, kurie atsieit yra visa galva aukštesni ir diktuoja veiklos kryptis bei tempą.

Konkurencija apgaulingai imituoja iniciatyvą ir taip aptemdo mūsų supratimą. Konkuruojantis žmogus stengiasi pralenkti tempą nustatantį varžovą.

Būna, kad tokie žmonės pakyla į aukštus postus, juos užimdami jie turi kurti ir vadovauti, deja, tokiose situacijose išradingai veikti negali, nes mokėsi tik pralenkti arba mėgdžioti jau egzistuojančius atvejus. Jie neturi mąstymo laisvės, nesugeba kurti ar improvizuoti. Jie yra patekę į savo nuostatų spąstus.

Išsivadavimas iš ankštų konkurencijos gniaužtų prasideda tada, kai ima stiprėti žmogaus pasitikėjimas savo jėgomis, nes konkuruoja visų pirma tie, kurie menkai pasitiki savimi.

Konkuruojantys žmonės lygiuojasi į kitus, kuriuos laiko visa galva aukštesniais už save. Taip darydami jie atsisako savo prigimtinių teisių ir nebemato savo galimybių – jie yra tarsi užhipnatizuoti tų, su kuriais varžosi. O pastarieji yra tarsi šunys, kurie juos veda. Kiti uosto tabaką, o jie tik čiaudo.

Akivaizdu, kad konkuravimo įprotis labai susiijęs su kitu įpročiu – įpročiu lyginti! Mes lyginame save arba su aukštesniais, arba su žemesniais už save. Bijome tų, kuriuos įsivaizduojame esant aukščiau, nes laikome juos autoritetingomis figūromis, tyrinčiomis galimybę mus nubausti ar mums sutrukdyti. Mes bijome tų, kuriuos įsivaizduojame esant žemiau, kad jie mūsų nepralenktų.

Konkuruojantis žmogus gyvena savo susikurtame pragare, jis regi save kaip antrarūšį, neturintį iniciatyvos ir orginalumo individą. Mėgdžiotojas! Savimi pasitikintis žmogus, kita vertus, neturi jokio noro konkuruoti, jam nereikia įrodyti savo privalumų nei sau, nei kitiems.

Palyginimas gimdo baimę, o baimė gimdo konkurenciją ir vienintelį laimėtoją. Mes neturime laiko džiaugtis savo pačių sukurtu žaidimu, nes bijome prarasti žemę po kojomis, be to, turime būti budrūs, antraip mus pralenks tie, kurie yra žemiau. Kuo aukščiau kylame, tuo didesnė mūsų baimė kristi. Mes bijome visada – ar laimime, ar pralaimime savo kasdienines kovas.

Mes prarandame galimybę matyti ir girdėti, kas vyksta aplinkui. Įsikabiname į tradicines žaidimo formas, kurias mums primeta lyderis. Aukojame savo įgimtą gebėjimą spontaniškai atsakyti į priešiškas gyvenimo realijas. Mes matome svetimomis akimis ir vertiname įvykius svetima galva. Kitaip triant, stoję į konkurencijos kelią, mes lėtai pradedame žlugti.

Noras pirmauti sukelia priklausomybę nuo kitų žmonių nuomonės, mums tampa būtina iš jų sulaukti pagyros žodžių.
Siaubas, jei kas nors mums nepritars! Protas patenka vergijon. Pradedame elgtis tarsi vaikai, kurie kiekviename žingsnyje reikalauja pripažinimo. Ambicingas, konkuruojantis individas yra nelaimėlis, vis dar trokštantis tapti mylimiausiu vaiku. Jis stovi su savo elgetos dubenėliu prieš kitus ir maldauja jų pritarimo. Kadangi jis vis dar žiûri į gyvenimą kaip vaikas arba antrarūšis pilietis. Jis ir toliau eis tuo keliu, kol jam kas nors padės išsklaidyti hipnozės apžavus, parodys jam, ką jis darė ir vis dar tebedaro.

Konkurencija remiasi priešiškumo jausmu, nes nėra tokio dalyko kaip draugiška konkurencija. Visa konkurencija yra priešiška. Ji kyla iš troškimo pasiekti į aukštesnę padėtį ir sustiprinti kitų paklusnumą. Troškimas dominuoti savo ruožtu kyla iš troškimo išnaudoti kitą žmogų arba psichologiškai, arba fiziškai.

Noras išnaudoti mus supriešina su pasauliu. Mes aktyviomis arba pasyviomis priemonėmis griauname bendradarbiavimą ir trukdome kitiems augti. Mes greitai susierziname, jei viskas pasisuka kitaip, negu mes norime. Tie, kuriais pasinaudoti negalime, atrodo nuobodūs, mes norėtume juos ignoruoti arba pažeminti. Mes gerai jaučiamės su kitais tik tada, kai esame palankioje padėtyje ir kiti žvelgia į mus iš apačios.

Konkuruojantis individas yra netikęs sportininkas. Jis negali ilgai išbūti situacijoje, kai priekyje nieko nėra. O kai jaučia, jog negali laimėti, jis puola žlugdyti kitų žaidimą.Jis žaidžia tik tada, kai turi prieš save silpnesnį varžovą.

Sakoma, kad pasaulis yra pasidalijęs į nekentėjus ir kūrėjus. Stebint kortuotojus, tai labai lengva pamatyti. Ir žūt būt laimėti trokštantis kortuotojas, ir žaidžiantis gyvenimo žaidimą žmogus nejaučia jokio džiaugsmo. Jie gyvena su baime, kad bus nugalėti. O savimi pasitikintis žaidėjas žaidžia su džiaugsmu. Nėra tokio dalyko kaip bloga korta, nes jam nesvarbu, ar jis laimės, ar praloš partiją. Džiaugsmas jam yra žaidimo procesas. Jis žaidžia intuityviai ir visiškai be jokios baimės, nes yra laisvas nuo bet kokių norų laimėti ar ar pralošti.

Baimė mus riboja ir žlugdo. Mes niekada negalėsime realizuoti savo potencialių galimybių baimės atmosferoje, kurią gimdo konkurencija. Priklausomybė ir mėgdžiojimas niekada negimdo kūrybingumo ir laisvės. Laisvę pasiekiame tik tada, kai nė vieno žmogaus nelaikome pranašesniu už save.

paskaitykime pradinis skelbimai liaudies medicinos patarimai