Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Kūčios

Kūčių vardas kilęs iš ritualinio patiekalo, kūčia.
Ją gamindavo iš šutintų kviečių, miežių, kruopų, žirnių, pupų su aguonų pienu ar medumi ir vaišino mirusiųjų protėvių vėles. Kalbininkas Kazimieras Būga tvirtino, kad lietuviai žodį ,,kūčia’’ dar dvyliktajame amžiuje per rytų slavus pasiskolino iš graikų.
Kūčias šventė dar iki krikšèionybės įvedimo. Jeigu jos būtų atėjusios su krikščionybe, tai, kalbininko manymu, šventę vadintume lenkiškai. Kūčiomis vadino apeigų vakarienę, o pagal ją – ir visą dieną.

Kūčių diena pilna draudimų.
Iki Kūčių visi stengėsi baigti svarbesnius darbus. Tądien nieko negalima sukti, nes avys kvaituliu eis, negalima nieko siūti, nes gyvuliai sunkiai atsives, negalima verpti, malti, malkų skaldyti, kulti, nes tikėjo, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, o tos galinčios pakenkti pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Tai similinė ( paremta panašumu ) magija: tikima, jog veiksmas gali sukelti panašų atoveiksmį. Moterys nepalikdavo nesuverpto kuodelio, nes manė, kad į jį galinčios prispjaudyti laumės.

Daugiausia darbo Kūčių dieną turi moterys – joms ne tik reikia pagaminti valgį Kūčių vakarienei bei Kalėdoms, bet ir sutvarkyti namus, pačioms pasiruošti. Vyrai stengiasi nesimaišyti moterims po kojų, todėl tvarkosi apie namus.

Kokius patiekalus ruošė Kūčių stalui?
Negalima valgyti mėsiško, todėl visi patiekalai iš augalinës kilmės produktų ir žuvies. Aukštaitijoje virdavo miežinę košę. Vidurio Lietuvoje – virtinius, įdarytus grybais. Suvalkiečiai virė džiovintų baravykų sriubą. Beveik visoj Lietuvoj kepė prėskučius, dar vadinamus šližikais, parpeliais. Juos kepa iš kvietinių miltų mielinės tešlos (pasninkiškus). Tik dabartinės šeimininkės ima ir persistengia – prėskučiai dažnai nesiskiria nuo geriausios tešlos sausainių. Prėskučius valgo užpiltus su aguonų pienu arba su kisieliumi. Kisielių virdavo iš avižinių miltų, spanguolių arba džiovintų vaisių. Du paskutinius virė su krakmolu.

Avižinis kisielius yra seniausias. Iš vakaro užplikytus miltus užraugia šiltoje vietoje. Kad pranyktų gailus avižų skonis, įdėdavo medžio anglių. Rytmetį tyrę perkošdavo, pridėdavo druskos ir pavirdavo.

Žemaičiai Kūčių vakarienei virė kopūstus su žirniais, gamino cibulynę – į vandenį smulkiai pripiaustydavo svogūnų, įmesdavo sutrintą silkės galvą, keptą ant žarijų, įberdavo druskos ir pipirų. Abu valgius valgė su virtomis bulvėmis. Kalėdoms irgi ruošiasi iš vakaro – kepa žąsį, kumpį, vyrai užraugia alų.

Moterys skuba sutvarkyti trobą – mazgoja sienas, suolus, stalus, grindis. Pavakary vyrai skuba į pirtį. Po jų praustis eina moterys. Sėsti prie Kūčių stalo svarbu ne tik susitvarkiusiems, bet svarbiausia – grąžinus visiems skolas.

Jei to nepadarysi, - visus metus skolose skęsi. Reikia atsiteisti su kaimynais ir artimiesiems už padarytas skriaudas, pamiršti pykčius, nesutarimus. Ypač saugotąsi Kūčių dieną pyktis, nes tada visus metus pyksiesi. Negalima tokį vakarą pamiršti vienišo kaimyno. Jei negalima jų pakviesti vakarienės, reikia nors valgio nunešti.

Kūčių dieną valgydavo mažai, o dažnas stengėsi nieko neimti į burną, todėl visi laukė vakarienės. Dažniausiai prie stalo sėsdavo patekėjus Vakarinei žvaigždei. Šeimininkas iš daržinės atsineša kuokštelį šieno, pakloja ant stalo. Tada šeimininkė užtiesia stalą gražiausia balta staltiese. Daug kur Lietuvoje po stalu numesdavo javų pėdą ir arklio pavalkus. Tada jau neša ant stalo valgius. Paprastai stengėsi, kad patiekalų būtų dvylika, tiek, kiek metai turi mėnesių.

Pirmiausia prie stalo sėdasi seniausias šeimos narys. Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje vyriausias šeimos narys neša apie pirkią ,,kūèių duoną’’. Šitai apeigai jis specialiai apsirėdo. Antai apie Kupiškį šeimininkas apsivilkdavo ilgus baltus trinyčius, susijuosdavo juoda juosta, ant galvos užsidėdavo tam pasiūtą kepurę. Kartais eina ne aplink pirkią, bet apie stalą. Eina tris kartus. Etnigrafės A. Vyšniauskaitės nuomone, taip vaizduodavo Senelį (Dievą, mirusį protėvį), kuris įsiprašo pas savuosius Kūčių.

Prie stalo sėsdavo ir samdyta šeimyna.

Vyriausias arba šeimininkas pasveikina visus, sulaukusius Kūčių, padėkoja už gerą metų derlių, linki sulaukti kitų Kūčių. Po to laužo duoną ir visiems dalija. Dabar visiems dalija paplotėlį (kalėdaitį). Kūčiauja susikaupę. Prisimena praėjusius metus, ką jie atnešė gero ar blogo.

Nepamiršta šeimos narių, kurie dėl įvairių priežąsčių negali būti kartu. Tikėjo, kas ilgiau Kūčias valgys, tas ilgiau gyvens, tam namai liks; kas pirmas pavalgys, tam seksis pirmam darbus nudirbti. Pavalgiusi motina žeria ant vaikų kviečius: kuris daugiau paragaus, tas turtingiau gyvens.Pavalgius stalo nenukrausto. Tiki, jog naktį ateis mirusiųjų vėlės. Joms per Kūčias rodoma ypatinga pagarba.

Toj vietoj, kur sėdėdavo miręs šeimos narys, stato stiklinę alaus. Sako, kad Kūčių naktį mirusieji ateina namų apþiūrėti ir giminių aplankyti.

Šeimininkas po truputį visų valgių nuneša į tvartą gyvuliams.Tautosakininkės B. Kerbedytės nuomone, taip galima aiškinti kaip maisto dalijimąsi su svetimais. Šitaip siekiama suartėti, prisijaukinti, padaryti nekenksmingus ir sau pačiam su jais suartėti. Šienas po staltiese lyg ir rodo, kad žmonės valgį gyvulių maistą.

Žmonės jau pamiršo senąją šieno klojimo po staltiese prasmę ir aiškina, kad tai primena Kristaus gimimą ant šieno. Rytojaus dieną tą šieną išdalija gyvuliams. Pagarbą gyvuliams, medžiams taip pat galima sieti su pagarba mirusiems, nes baltai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, mirusiuosius įsivaizduodavo toliau gyvenant kaip gyvulius, medžius, paukščius.

Pavalgius prasideda būrimai. Iš po staltiesės traukia šiaudus ar šieną. Kas ilgiausią ištrauks, tas ilgiausiai ir gyvens. Tikėta, kuri moteris ištrauks ilgiausią šiaudelį, linus reikia sėti jos daliai, tada geriau derėsią. Mergina,ištraukusi trumpiausią šiaudelį, netrukus ištekės, kas storiausią – laimingas bus. Merginos, išbėgusios į lauką, klauso šunų lojimo. Iš kurios pusės išgirsta, iš tos pusės vyrą gaus.

Neša trobon glėbį malkų ir, pabėrusios aslon, skaičiuoja. Jei pora – ištekės, jei poros nėra, dar reikės palaukti. Tą patį daro apglėbusios tvoros pinučius. Jei lauke per vartus ar namo stogą spirsi batą, į kurią pusę atsisuks bato nosis, ton pusėn nutekėsi. Merginos padeda ant slenksčio po prėskutį ir šaukia šunį. Katros pirmą prėskutį šuo suės, ta pirmoji ištekės.


pradinis atgal paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai