Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Senieji lietuvių kalendoriniai papročiai ir apeigos, šventės derinamos prie svarbiausių metų dienų (saulės grįžimo, lygiadienio ir kt.) ir susiformavo dar pagonybės laikais. Po krikščionybės įvedimo 1387m. (Žemaitijoje – 1413m.) šventes nustatinėjo bažnyčia. Kalendorinių švenčių lentelė rodo, kad Lietuvoje šventė ir įvairių šventųjų dienas.

Daugelio šventųjų minėjimas sutampa su žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga. Kalėdas, Sekmines, Velykas žmonės šventė tris ar net keturias dienas. 1775m. Vilniaus vyskupas I.J. Masalskis panaikino dalį švenčių, taip pat ir trečiųjų dienų šventimą. Bet ir 20a. pradžioje daug kur šventė pagal seną paprotį tris ar keturias dienas.

1924m. Lietuvos seimas paskelbė valstybinėmis šventėmis Kalėdas, Velykas, Sekmines, Tris Karalius, Šeštines, Devintines, šv. Petro ir Povilo dieną, Žolines, Šilines, Visų šventųjų šventę, Naujuosius metus ir Lietuvos nepriklausomybės dieną ( vasario 16d.). Nedarbo dienos buvo Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis, šv Kazimiero diena, Kūčios. Iki 1930m. nedarbo dienos buvo taip pat buvo Gegužės pirmoji ( medelių sodinimo diena) bei Steigiamojo seimo susirinkimo diena (1920 05 15). Tais pačiais metais Tautos švente paskelbta Marijos gimimo diena ( rugsėjo 8d.)

Daugelio švenčių kalendorinė data pastovi.

Skirtingai nuo kitų kalendorinių švenčių, pagrindinės pavasario šventės neturi pastovios datos. Taip yra todėl, kad jų laikas skaičioujamas ne pagal Saulės kalendorių, o Mėnulio. Pagrindinė šventė, pagal kurią galime apskaičiuoti ir kitų pavasario ciklo kalendorinių švenčių laiką, yra Velykos. Jos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasario mėnulio pilnaties ( apie kovo 21d.).
Todėl Velykos būna tarp kovo 22d. ir balandžio 25d. ( rusų stačiatikių bažnyčių švenčių datos skaičiuojamos pagal senojo stiliaus Julijaus kalendorių, todėl pagrindinę pavasario šventę, Velykas, rusai švenčia tarp balandžio 4d. ir gegužės 8d.). Kita didelė ir svarbi šventė – Užgavėnės- švenčiamos 46-ą dieną prieš Velykas, dažniausiai vasario mėnesį ir visada antradienį. Pirmąją dieną po Užgavėnių - trečiadienį – Pelenų dieną (Pelenija, Pelenė) prasideda gavėnia, kuri tęsiasi iki Didžiojo šeštadienio.

Kitos svarbesnės pavasario ciklo šventės:
Verbos – sekmadienį prieš Velykas;
Didžioji savaitė – savaitė nuo Verbų iki Velykų;
Šeštinės – šeštą ketvirtadienį po Velykų;
Sekminės – antrą sekmadienį po Šeštinių, t.y.septintą sekmadienį po Šeštinių, t.y septintą sekmadienį po Velykų;
Motinos diena – pirmąjį gegužės sekmadienį;
Tėvo diena – pirmajį birželio sekmadienį.

Dvi didelės šventės – Kūčios ir Joninės – yra skirtinguose poliuose. Pirmąją švenčia trumpiausią metų dieną ir ilgiausią naktį, antrąją – ilgiausią dieną ir trumpiausią naktį. Tai patvirtina nuomonę, kad gilioje senovėje metai dalijosi į du sezonus – žiemos ir vasaros, o ne į keturis, kaip dabar – žiemos, pavasario, vasaros ir rudens. Tyrinėtojų nuomone, šventės, švenčiamos saulėgrąžos metu, yra seniausios, susiformavusios dar iki mūsų protėviams tampant sėsliaisiais žemdirbiais. Didžiausia pavasario šventė yra Velykos, o rudens – Vėlinės (iki krikščionybės įsigalėjimo – Ilgės).

Nemažai švenčių, susijusių su šventųjų vardais. Kodėl švenčia būtent to šventojo dieną? Šventųjų dienos sutampa su svarbių darbų pradžia ir pabaiga. Žmonės, stebėdami gamtą, nustatydami įvairių žemės ūkio darbų terminus, kaip išsiskiriančias datas, ėmė pritaikyti konkrečių šventųjų dienoms. Pavyzdžiui,šv.Petras – šienapjūtė ir pūdymų arimas; šv. Ona – rugiapjūtë ir pan.

pradinis paskaitykime atgal skelbimai liaudies medicinos patarimai