Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Pasaka apie Petriuką


pagal Robin Sharma ,,Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį"

Petriukas buvęs labai judrus mažas berniukas. Visi – tėvai, mokytojai ir draugai – jį labai mylėję. Bet jis turėjęs vieną ydą.
Petriukas nemokėjo gyventi šia akimirka. Jis nebuvo išmokęs mėgautis gyvenimu. Per pamokas jis galvodavęs, kaip būtų gera žaisti lauke. O išbėgęs laukan jis jau galvodavo apie vasaros atostogas. Petriukas nuolat svajodavęs ir nebrangindavęs nepaprastų gyvenimo akimirkų.

Vieną rytą Petriukas išėjo pasivaikščioti į mišką netoli savo namų. Pavargęs jis atsisėdo pailsėti ant žolės kupstelio ir užsnūdo. Po kelių minučių išgirdęs, kaip kažkas šaukia jį vardu. ,,Petriuk! Petriuk! – pasigirdęs plonytis balselis kažkur iš aukštai. Jis lėtai prasimerkė ir nustebo pamatęs, kad šalia jo stovi moteriškė.

Ji galėjusi turėti per šimtą metų, jos sniego baltumo plaukai kritę jai ant pečių ir dar žemiau kaip suveltas vilnonis apklotas. Raukšlėtame delne senutė laikė stebuklingą kamuoliuką su skylute vidury, o iš tos skylutės kyšojo ilgas auksinis siūlas.
,,Petriuk, - tarusi jis, - tai tavo gyvenimo siūlas. Jeigu jį trupučiuką patrauksi, valanda praeis per kelias sekundes. Jeigu patrauksi kiek stipriau, per kelias minutes prabėgs ištisos dienos. O jeigu truktelsi iš visų jėgų, mėnesiai ir metai prabėgs per kelias dienas.” ,,Ar galėčiau jį pasiimti?” – paklausė jis.Senutė tuojau pat pasilenkė ir padavė berniukui kamuolėlį su auksiniu siūlu.

Kitą dieną Petriukas paniuręs sėdėjo klasėje ir nuobodžiavo. Staiga jis atsiminė naują žaisliuką. Šiek tiek truktelėjęs auksinį jis atsirado namie, sode. Buvo galima žaisti. Suvokęs stebuklingojo siūlo galią Petriukas panoro kuo greičiau užaugti, nes jam pabodo būti mokiniu. Jis manė, kad užaugęs patirs gyvenimo džiaugsmą. Taigi jis vėl išsitraukė kamuoliuką ir stipriai patraukė auksinį siūlą.

Netrukus jis jau buvo gerokai ūgtelėjęs ir draugavo su dailia mergina, vardu Eliza. Bet Petriukui to buvo per maža. Jis niekad nemokėjo džiaugtis kiekvieno gyvenimo tarpsnio stebuklais. Jis norėjo būti suaugęs. Taigi jis vėl truktelėjo siūlą, ir per sekundę prabėgo daug metų. Dabar Petriukas virto pusamžiu vyriškiu.

Eliza buvo jo žmona, po namus lakstė vaikai. Bet Petriukas pastebėjo dar šį tą: jo varno juodumo plaukai buvo pradėję žilti. O kažkada jauna mama, kurią jis taip mylėjo, jau buvo sena ir ligota. Tačiau Petriukas vis dar nemokėjo gyventi šia akimirka. Jis niekada net nesistengė gyventi dabartimi. Jis vėl truktelėjo auksinį siūlą ir ėmė laukti, kas dar pasikeis.

Ir štai Petriukas tapo devyniasdešimtmečiu seneliu. Jo tankūs tamsūs plaukai buvo balti kaip sniegas, o jo gražioji jaunoji žmona Eliza jau keleri metai kaip gulėjo kape. Jo nuostabūs vaikai buvo užaugę ir palikę namus – jie ėmė gyventi savarankiškai. Pirmąkart per visą gyvenimą Petriukas pagaliau suvokė niekad nematęs gyvenimo stebuklų ir nemokėjęs jais mėgautis.

Jis niekad nežvejojo su savo vaikais, niekad nevaikštinėjo mėnesienoje su Eliza. Jis nepasodino sodo ir neperskaitė tų nuostabių knygų, kurias taip dievino jo mama. Jis bėgte perbėgo per gyvenimą nesustodamas net žvilgtelėti, kiek gerų dalykų buvo jo kelyje.

Petriukas labai nusiminė. Jis nusprendė nueiti į mišką, kuriame vaikščiojo būdamas mažas, kad išsklaidytų slegiančias mintis ir sušildytų savo dvasią. Įžengęs į mišką jis pamatė, kad mažučiai jo vaikystės medeliai virto didžiuliais ąžuolais. Miškas tapo gamtos rojumi. Jis atsigulė ant mažo žolės kupstelio ir giliai įmigo.

Po minutės kitos išgirdo, kad kažkas jį šaukia vardu. ,,Petriuk, Petriuk,” – šaukė pažįstamas balsas. Jis nustebęs pažvelgė aukštyn ir pamatė tą pačią senučiukę, prieš daugelį metų davusią jam kamuoliuką su stebuklingu auksiniu siūlu.

,,Kaip tau patiko mano dovana?”- paklaususi ji. Petriukas atsakė labai atvirai: ,,Iš pradžių patiko, bet dabar nebegaliu jos pakęsti. Visas gyvenimas prabėgo man prieš akis, o aš juo ir nepasimėgavau. Aišku, turėjo būti ir liūdnų, ir puikių dalykų, tačiau aš, deja, nepatyriau nieko. Viduje jaučiu tuštumą. Aš nepasidžiaugiau gyvenimo dovana.”

- ,,Tu labai nedėkingas, - atsakė senutė. – Vis dėlto galiu išpildyti paskutinį tavo norą.” Petriukas kiek pagalvojęs ir tada skubiai paprašęs: ,,Norėčiau vėl būti mokinys ir dar kartą pragyventi savo gyvenimą.” Paskui jis vėl giliai įmigo.

Ir štai jis vėl išgirdo kažką šaukiant jį vardu, atsimerkė. ,,Kas šįkart galėtų būti?” – nusistebėjo. Ir su džiaugsmu pamatė, kad prie jo lovelės stovi mama. Ji atrodė jauna, sveika ir labai graži.

Petriukas suprato, kad senutė, sutikta miške, išpildė jo norą, ir jis vėl grįžo į ankstesnį savo gyvenimą. ,,Paskubėk, Petriuk. Tu per ilgai miegi. Jeigu tuojau pat nesikelsi, per savo svajones pavėluosi į mokyklą”, - pamokė mama. Nereikia nė sakyti, kad berniukas tą rytą šoko iš lovos ir pradėjo elgtis visai kitaip.

Dabar Petriukas gyveno puikų gyvenimą, pilną džiaugsmų ir pergalių, tačiau visa tai prasidėjo tuomet, kai jis nustojo aukoti dabartį dėl ateities ir išmoko gėrėtisšia akimirka.



pradinis neužmiršta paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai