Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Kaip miršta mūsų svajonės


(pagal Paulo Koelho Blogą. 2010, liepos 31)

Pirmasis mūsų svajonių mirties požymis yra jausmas, kad pradedame stokoti laiko. Labiausiai užsiėmę žmonės, kuriuos man teko sutikti savo gyvenime visada turi pakankamai laiko viskam. Tie, kurie niekuo neužsiėmę,yra nuolat pavargę ir nekreipia dėmesio į tą nedidelį kiekį reikalingo atlikti darbo. Jie nuolat skundžiasi, kad diena yra per trumpa..O tiesa yra ta, kad jie tiesiog bijo Didžiosios Kovos.

Antrasis mūsų svajonių mirties požymis pasireiškia laikimusi tam tikrų tvirtų įsitikinimų. Kadangi mes atsisakome matyti savo gyvenimą kaip nepaprastą nuotykį, mes tariamės esą pakankamai išmintingi, sąžiningi ir teisūs reikalaudami iš gyvenimo labai nedaug.
Mes žvelgiame į gyvenimą iš už mūsų būties sienų ir girdime kaip lūžinėja ietys, jaučiame dulkių ir prakaito kvapą, matome didžiulius pralaimëjimus ir liepsną kovotojų akyse. Bet mes nepajëgiame pamatyti pasitenkinimo, begalinio džiaugsmo širdyse tų, kurie kovoja. Jiems nėra svarbūs nei laimėjimas, nei pralaimėjimas; svarbiausiais dalykas jiems yra pati Didžioji Kova.

Ir, galiausiai, trečiasis požymis, kad netenkame savo svajonių yra ramybė. Gyvenimas tampa tarsi kasdien būtų sekmadienio popietė; mes nebenorime nieko didingo, ir jau nebetrokštame nieko daugiau negu patys pajėgiame duoti. Būdami tokios būsenos mes manome esą subrendę; mes atsisakome jaunystės svajonių ir siekiame asmeninių bei profesinių aukštumų. Mus stebina mūsų amžiaus žmonės sakantys, kad vis dar nori šio bei to iš gyvenimo. Bet iš tiesų širdies gilumoje mes žinome,kad atsitiko būtent tai, kad mes išsižadėjome kovos už mūsų svajones – mes atsisakėme savo Didžiosios Kovos.

Kai mes išsižadame savo svajonių ir surandame ramybę, kurį laiką mes patiriame atsipalaidavomo periodą. Bet mirusios svajonės pradeda pūti mumyse ir apnuodija visą mūsų vidų.
Mes daromës žiaurūs aplinkiniams ir galiausiai nukreipiame tą žiaurumą prieš pačius save. Ir štai būtent tada kyla ligos ir psichozës. Tai, ko mes stengėmės išvengti kovodami – nusivylimas ir pralaimëjimas –atsisuko prieš mus pačius dėl mūsų bailumo.

Ir vieną dieną mirusios, sužlugdytos svajonės mums pradeda trukdyti kvėpuoti, ir mes galiausiai pradedame trokšti mirties. Būtent mirties, kuri išvaduotų mus iš mūsų tvirtų įsitikinimų, nuo darbo ir nuo tos siaubingos sekmadienio popiečių ramybės.

Tai žodžiai, kurios man pasakė Petrus mano kelionės į Santiago de Compostela metu.



pradinis neužmiršta paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai