Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Velykos

Pavasaris.
Žvelgiame į brinkstančius medžių pumpurus, bėgame į pakrūmes ieškoti pražydusių žibučių. O ką kalbėti ape mūsų protėvius, kuriems žemelė teikė ir maistą, ir drabužius, ir apavą.Todėl nutirpus sniegui, pradėjus dygti žolei, jie šventė pavasario atėjimą.

Įvedus krikščionybę, ši šventė buvo susieta su Velykomis – kristaus prisikėlimo švente. Velykas švenčia pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio ( apie kovo 21d.), todėl pastovios dienos nėra ( anksčiau buvo kovo 21 d., vėliausiai – balandžio 25d.)

Dar 20a. pradžioje Velykas Lietuvoje švęsdavo tris dienas,o Rytų Lietuvoje – net keturias. Verbų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu ir baigiasi Atvelykiu arba Velykėlėmis, kurios baigiasi sekmadienį po Velykų.

Po Verbų prasideda Didžioji savaitë. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos arba šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas reikia švęsti švariems. Susitvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis.

Didįjį, arba Švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų.

Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykos važiuodamos padėjo.
Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai).
Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Lietuviškų margučių ornamentas labai senas. Saulutės, mėnuliukai, ratukai, žvaigždutės, žiedeliai, kriputės, rūtelės, žalčiukai ir kt. Motyvai, naudoti ir senosios keramikos, metalo dirbinių puošybai.

Seniau moterys tikėjo, kad kiaušinius reikia dažyti tik namie. Jeigu dažys ne namie, tai vištos eis dėti kiaušinių pas kaimynus. Kitos manė, kad kiaušinių reikia išvirti kuo daugiau, tada bulvės geriau derės.

Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namuose, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parsinešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naują, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų.

Tikėjo, kad velykinė ugnis apsaugo nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

Dar iki šių dienų išlikusios apeigos, atliekamos Velykų naktį bažnyčioje. Jaunuoliai, persirengę kareiviais ir apsiginklavę mediniais kardais, saugo Kristų, kad jo nepavogtų ,,žydas’’. Žydas bando papirkti sargybinius ir pagrobti Kristų. Jis neduoda ramybės ir susirinkusiems į bažnyčią: bando iš jų nugvelbti kokį daiktą, juokina. Sargybos vyresnysis kas kelias valandas keičia pamainas. Panašų paprotį yra aprašęs ir M. Valančius.

Velykų rytą žemaičiai pūsdavo dūdas, triukšmavo, suko tarškynes, barškino kleketą. Šie papročiai yra atėję iš gilios senovės. Žmonės tikėjo, kad linksmumas, juokas padeda prisikelti gamtai.
Sekmadienio rytą dar su tamsa į bažnyčią išsiruošdavo ir šeimininkai. Jie veždavosi pintinėlę su maistu. Po velykinių pamaldų kunigas pašventindavo maistą. Kai kuriuose kaimuose maistą sudėję į pintines Didžiojo šeštadienio vakarą sunešdavo į vieną trobą, ir atvažiavęs kunigas ją pašventindavo. Tą maistą valgydavo Velykų rytą.

toliau


pradinis atgal paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai