Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta Aktualijos Posakiai

Verbų Sekmadienis

Kasmet Vilnius du kartus pražysta verbomis – per Kaziuką ir Verbų sekmadienį. Žolyninės Vilniaus verbos (yra dar popierinės ir iš drožlių) daromos iš barškučių, ašarėlių, katpėdžių, sausučių, šlamučių žiedų, motiejukų, avižų ir rugio varpų, smilgų ir nendrių, samanų, ir konkorėžių. Verboms naudojama apie trisdešimt įvairių augalų rūšių.

Galima manyti, kad Vilniaus verboms įtakos galėjęs turėti ir biblinis siužetas apie Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Taip pat manoma, kad 19a. Vilniaus verbos buvo naudojamos kaip puošmena amatininkų cechų procesijose ir tik vėliau jas imta šventinti kaip verbas.
Tačiau nuo amžiaus pradžios iki šiol Vilniaus verbos yra tik dekoratyvinis Verbų sekmadienio atributas.

Prieš Velykas – didžioji savaitė.
Ji prasideda Verbų sekmadienį. Tą dieną Kristus įjojęs į Jeruzalę ir žmonės jam po kojom kloję palmių šakas.
Daugelyje šalių šią dieną vadina Palmių sekmadieniu. Tam įvykiui atminti ir imta šventinti verbas.Tačiau verbos, su jomis atliekamos apeigos, yra susijusios su pagoniškuoju medžių kultu.

Medžiams, anksčiausiai pradedantiems sprogti ir pasižymintiems dideliu gyvybingumu, buvo priskiriama magiškoji galia. Tokie medžiai Lietuvoje yra žilvitis ir blindė.
Išskirtinėmis savybėmis lietuvių tikėjime pasižymi ėglis (kadagys) ir beržas. Todėl verbos daromos iš tų medžių šakelių. Apie Merkinę į bažnyčią nešasi šventinti žilvičio ir ėglio šakeles, papuošę puokštelę dirbtiniais žiedais. Kiti nešdavosi tik ėglio. Ta puokštelė ar šakelė ir vadinama verba.

Kitose Europos šalyse šventina palmių, alyvų šakeles. Verbų sekmadienį į bažnyčią verbas nešėsi visi – kas didesnę, kas mažesnę. Didžiausią turėjo namų šeimininkė. Vaikų verbos buvo kuklesnės – dvi trys šakelės.

Lietuvoje dar žinomas paprotys Verbų sekmadienį arba per Velykas plaktis šventintomis verbomis. Jaunimas imdavo plaktis tuoj po pamaldų, čia pat šventoriuje, miestelio aikštėje ar pakeliui į namus.Tikėjo, kad tai padės išlikti jauniems ir sveikiems. Grįžę anksčiau iš bažnyčios ieškodavo miegalių ir radę juos nuplakdavo.

Mušdami sakydavo: ,,Ne aš mušu, verba muša,už nedėlios bus Velykos. Buvo ir vaikams skirtų posmų:,,Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčią nepamesk trinyčių’’ .Tikėjo, kad pašventinta verba išvaro ligas, todėl plakė ligonius kartodami: ,,Ne aš plaku, verba plaka. Būk sveikas nuo metų lig metų’’. Šis pavyzdys sakytų, jog seniau tikėta medžių ypatingu gyvybingumu, kuris plakant persiduoda žmogui. Plakdavo ne tik miegalius ar ligonius, plakdavo tėvai vaikus, vaikai – tėvus,senelius, žmona – vyrą, vyras – žmoną.

Tik mūsų amžiaus viduryje plakimas tampa vaikų privilegija. Už plakimą vaikai gaudavo kiaušinių.

Plakdavo ne tik Verbų sekmadienį, bet ir per Velykas, pirmąją arba antrąją dieną. Vaikai kėlėsi kuo anksčiau, kol dar nesukilę kaimynai, kad užkluptų miegančius ir užsidirbtų margučių. Nebūsi pirmas, gali jų ir negauti. Švęsta šakele kaimo žmogus sudroždavo kiekvienam gyvuliui, pirmą pavasarį išgenamam.

Šventintas verbas parnešę iš bažnyčios užkišdavo po balkiu, už paveikslo krikštasuolėje ir laikydavo metus, kol kitais metais parsineš naujų. Tikėjo apsaugine verbos galia. Jos šakelėmis arba nubrauktais spygliais smilkė kambarius, audros debesis, nes tie nuo dūmų išsisklaidą, po višta dedamus kiaušinius, kad vanagas nepultų viščiukų, išgenamus gyvulius, pavasarį į laukus įeinantį artoją.

Dar 20a. buvo išlikęs paprotys pasmilkyti parsineštą verbą. Jei dūmai sklaidosi po kambarį, nelaimės aplenks namus, jei traukia pro duris – namuose kas nors greitai mirs. Moksininkų nuomone, senesnis yra parotys plakti verba linkint sveikatos, vėlesnis – apsauga nuo piktų dvasių.


pradinis atgal paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai