Neužmiršta Ruošiamės į mokyklą Paskaitykime Apie mus Liaudies medicinos patarimai Moksleivio žodis Skelbimų lenta

Iš bažnyčios visi skuba namo greičiau atsigavėti po ilgo pasninko.
Be to, kas pirmas parvažiuos, tas visą vasarą kaime bus pirmas su darbais. Dar sakydavo, kas pirmas parvažiuos, tas pirmas rugius nusipjaus. Valgyti sėda visa šeimyna.

Ant staltiese užtiesto stalo deda kiaušinių lėkštę, šaltieną, sviestą, duoną, druską, tarkuotus krienus, mėsą – ką šeimininkė iš vakaro paruošė. Tarp valgių stato vazonėlį su daigintomis avižomis arba vazą su beržo šakelėmis.

Dažnai ant stalo pastatydavo ir Velykų eglę, į kurią sudeda kiaušinius, skirtus dovanoms. Eglė su 9 – 12 ar daugiau šakų, kurios baigiasi lizdu kiaušiniui įstatyti. Eglės viršūnę papuošdavo iš tešlos keptų ar iš kaušinio kevalo padarytų paukščiukų. Šakeles apipindavo pataisais, išsprogdinto beržo šakelėmis ar spalvoto popieriaus gėlytėmis.

Pirmiausiai valgo kiaušinius. Jais susidaužia: vienas laiko, o kitas savo margučius daužia. Tvirčiausią kiaušinį palieka nesuvalgytą. Šituo kiaušiniu bus galima laimėti margučių, kai bus daužaujama. Manė, kad Velykų kaušiniai turi ypatingos galios. Jie suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Todėl dovanotiems kiaušiniams teikė ypatingą reikšmę.

Margutis simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą ir vaisingumą. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė.

Žmonės sakė, jei per Velykas su kuo nors per pusę kiaušinį atsigavėti valgei, tai bėdoj tik jo vardą prisimink, ir tau bus pagelbėta.

Po pusryčių suaugusieji priguldavo, tik vaikai nenurimdavo. Bėga kiaušiniaut pas krikštatėvius, pas kaimynus. Ta diena pilna draudimų. Negalima šluoti pirkios. Vieni manė, kad vištos daržus kapstys, kiti, kad visus metus bus tušti aruodai, treti, kad visų metų laimę iššluosi.

Tikėjo, kad norintis didesnis užaugti turėtų vienplaukis pastovėti lietuj. O jei nakčia prie upės nusirengsi ir nusiprausi, tai būsi visados baltas.
Iš Velykų oro spėjo, kokie orai bus tais metais. Sakydavo: ,,Jei Velykos žalios, tai Kalėdos riebios’’, ,,Koks Velykų rytą pučia vėjas, tai daugiausia per visus metus toks pūs’’, ,,Jei per Velykas šąla, šals ir gegužy’’, ,,Jei Velykų rytą lyja ar kartais net griaustinis griauja, tai jau metai bus blogi ir šlapi’’, ,,Jei per Velykas katrą dieną atlekia vieversys, tai bus labai geras ruduo’’.

Dar mūsų amžiuje buvo gyvas lalavimo paprotys. Lalavimas – tai apeiginis lankymas sveikinant visus su ateinančiu pavasariu ir linkint gero derliaus ir kitų gėrybių. Nuo pirmos Velykų dienos vakaro ligi pat kitos dienos aušros lalauninkai – jauni kaimo vyrai, pasiėmę muzikos instrumentus, eidavo per kiemus, sveikindavo ,,oracijomis’’, dainomis – lalinkomis (pavadinimas kilęs iš priedainio ,,vai lalu, lalu’’), linkėjo šeimininkams, o labiausiai jų dukroms, sėkmės, laimės ir už tai prašydavo dovanų.
Vieni lalauninkus apdovanodavo margučiais, kiti duodavo mėsos, pyrago, kvietėsi į vidų, vaišino alumi. Lalauninkai šventiškai nuteikdavo lankomus namus ir visą kaimą, todėl dovanų niekas nešykštėjo. Gavę dovanų, lalauninkai nepamiršdavo padėkoti, savo palinkėjimus išsakydavo dainų posmais.

Pirmą Velykų dieną vyrai ir vaikai rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį pasiima. Sakydavo, katro drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Pelnęs dešimtis kiaušinių – sudaužytų kiaušinių – garsėdavo per kelis kaimus. Kad laimėtų daugiau kiaušinių, kartais gudraudavo.

Nepramušamą kiaušinį daro šitaip: praduria kiaušinio vieną galą, iščiulpia vidų ir prileidžia dervos, sakų ar tirpinto cukraus. Arba senos vištos kiaušinį smaigaliu įstatydavo į smėlį ar pelenus ir prieš liepną išlaikydavo kelias savaites. Tokie margučiai nugalėdavo paprastus.

Bet jei apgaviką susekdavo, tai jį bausdavo. Tokiam sugrūsdavo laimėtus kiušinius į gerklę, nuo ko jis galėjo net mirti, arba priversdavo suvalgyti dirbtinį kiaušinį. Daužavimo varžybos kartais tęsdavosi iki Atvelykio.

Plačiai buvo paplitęs ir margučių ridinėjimas.
Jam pasirinkdavo lygią vietą kieme ar kluono grendyme. Loveliu paleidžia margutį, paskui jį leidžia savo margutį kitas. Kieno margutis atsitrenkia, tas pasiima abu.Vienu kiaušiniu galima kliudyti ir kelis.
Nenorėdamas atduoti gerai riedančio kiaušinio, duodavo už tai kitą. Jei neturi kiaušinių, atsilygindavo pinigais. Lovelį lengva pasidaryti.

Galima išskobti griovelį lentoje ar jaunos pušaitės kamiene, paliekant žievę ir kelis sluoksnius medienos. Tinka ir medžio žievė. Lovelio ilgis dažniausiai apie 50 – 60 cm, o kiek pakelti galą, priklausys nuo to, kur ridensite kiaušinius: jei kiaušinį paleisite iš didesnio aukščio, jis riedės toliau.

Pirmą Velykų dieną visi ilsisi, o kitomis dienomis svečiuojasi, lanko javus, pramogauja. Manoma, jei antrą Velykų dieną keliausi, tai geri linai augs. Žemaitijoje antros dienos rytą vaikai ir paaugliai bėgiodavo iš kiemo į kiemą, stengdamiesi nuplakti miegalius ir aplieti juos vandeniu. Plakdavo išsprogdinta beržo šakele ir už tai gaudavo margučių. Kuriuos miegančius apliejo vandeniu ar nuplakė, visus metus bus miegaliai.

Trečia Velykų diena buvo gegužės šventė, ją švęsdami žaidė įvairius žaidimus. Ketvirta Velykų diena buvo vadinama ledų diena. Tą dieną stengėsi nieko nedirbti, kad ledai javų neišmuštų ir perkūnija netrankytų.

Įdomūs ir įvairūs senieji lietuvių velykiniai papročiai.
Daugelį jų iki šiol išlaikė seni žmonės, tik reikia juos pakalbinti, o pakalbinus užrašyti, kad žinotų visi. Gal pavyks atgaivinti ir išsaugoti benykstančius senuosius Velykų papročius ir apeigas. Bet pirmiausiai saugokime tai, kas dar gyva.


pradinis atgal paskaitykime skelbimai liaudies medicinos patarimai